Su dideliu susidomėjimu žiūrime „Komisarą Reksą”, „Rin-Tin-Tino nuotykius” ir kitas vaidybines juostas, kuriose dalyvauja Gyvūnai. Jose atsiskleidžia geriausios šunų sąvybės: nuovokumas, ištikimybė, drąsa. Ir tai ne iš piršto laužta. Tikiu, kad negabių ir blogų šunų nėra. Tokiais jie tampa tik dėl mūsų klaidų!
Kad savo namuose užsiaugintumėte „komisarą Reksą”, teks paprakaituoti. Prisieis apsišarvuoti kantrybe ir svarbiausia, suformuluoti aiškius reikavimus.
Pateiksiu keletą sėkmės receptų
Be abejo, kiekvienas šuo kitoks, todėl universalaus recepto nėra. Sėkmingas startas – teisingas šuns pasirinkimas (tarnybinis-tarnybai, medžioklinis-medžioklei ir pan.)
- Pasirinkę tinkamiausią , nuo mažens nuosekliai dirbkite, kreipdami šuns pastangas pageidaujama linkme. Tam būtinos žinios ir dresūros metodikos išmanymas.
- Atkreipkite dėmesį į šuniuko amžių, nes kartkartėmis praleistas amžiaus tarpsnis pasunkina auklėjimą ir dresūrą, sunkiau pasiekiama rezultatų, prisieina netgi keisti dresūros metodiką.
- Daug reikšmės turi šuns genetika. Verat sužinoti, kam buvo naudojami (kokiai tarnybai) jo giminaičiai, nes paveldimumas rengiant šunį specialioms tarnyboms daro didelę įtaką.
Šuniuko tėvai
Būtina sužinoti, kaip dresavo šuniuko tėvus, kokios jų ryškiausios charakterio sąvybės. Jeigu įmanoma, verta pasidomėti kokių palikuonių sulaukė jūsų šuniuko tėvai. Nepaprastai atsakingas darbas renkantis šuniuką, – testavimas, norint įsitikinti, ar šis tiks tarnybai.
Auginant gyvūną, svarbu abipusis ryšys
Laiku parinkti tinkami dresūros principai – pusė sėkmės. Dresūrai turi pasirengti ir mažasis augintinis , ir jo šeimininkai. Kokioje aplinkoje jiedu žada dirbti? Ar augintinis pakankamai socialus? Kokia augintinio ir šeimininko nuotaika vyrauja dresūros metu? Ar greit randamas abipusis sprendimas? Ar šuo sugeba susikaupti, nereaguoti į pašalinius dirgiklius? O ar gerai žmogus pažįsta savo augintinį, perpranta jo veiksmus? Kartais į paprasčiausius klausimus, kokiu paros metu šuo dirba geriausiai, kokią įtaką jam daro kintantis oras, nauji dirgikliai, žmogus nežino atsakymo.
Savininkui būtina žinoti, kaip ir kur prisišaukti pagalbą, jeigu kažko nežinos, nesupras augintinio poelgių. Kraštutiniu atveju su gyvūnu elgiamasi kaip su vaiku. Ypač svarbu, kad dresūros metu žmogus jaustųsi esąs savarankiškas ir tvirtas. Nepatartina kaitalioti dresūros metodų, prireikus kažką keisti, iš anksto pasirengiama.
Turėtumėte vadovautis principu: „Mokydami-mokomės”
Tai abipusė nauda. Nesužmogindamas, nenuolaidžiaudamas šuniui, psichologiškai tvirtas žmogus gali ir turi tapti geru dresuotoju. Pamiršęs pyktį, blogą nuotaiką, neskubėdamas, nesikarščiuodamas, jis turi kopti su augintiniu dresūros laipteliais vis aukštyn. Žmogaus ir gyvūno draugystės neturi temdyti žiaurumo arba muštro apraiškos. Reikia būti griežtam, reikliam, bet ir geram, jausti saiką mylint ir ko nors reikalaujant iš mažojo augintinio. Juk ne visiems lemta tapti reksais….
Kinologas Kęstas Petrauskas – www.aviganiai.lt
Didysis Šuo IR JO DRAUGAI*2004 spalis Nr.8 (54)
